iš

2 iš- praef. I. su veiksmažodžiais žymi: 1. veiksmo kryptį iš vidaus į išorę: iššokti, išmušti, išgrėbstyti, išnešti, ištraukti, išvesti, iššluostyti, iškviesti, išklysti, išgagėti, išbliauti (bliaunant išeiti). 2. veiksmo išplitimą erdvėje, daiktuose, laike: išdeginti, išbarstyti, išsakyti, išbernauti, išdejuoti (visą naktį), išganksoti. 3. užtektinai, iki soties vykstantį veiksmą (tik su sangrąžiniais veiksmažodžiais): išsiguosti, išsidykauti, išsisėdėti, išsipasakoti. 4. kokį nors pakenkimą, sugadinimą: išganyti, išgulti, išbristi (batus), išgelti. 5. užsitęsusio veiksmo nutrūkimą: iškarščiuoti, išsigiminiuoti, išsigriausti. 6. stipraus intensyvumo veiksmą: išbadėti, išaukštinti, išsiilsėti, išgirti, išaugti. 7. silpno intensyvumo veiksmą: išgesti, išsitarti, išplikti. 8. kokios nors naudos pasiekimą: išverkti, išskaityti, išgulėti. 9. sugebėjimą atlikti veiksmą: išlaikyti, išgirti, išgiedoti, ištūrėti. 10. vien tik gramatinę įvykio veikslo reikšmę: išvirti, ištirpti, išblėsti, išmainyti. II. su daiktavardžiais žymi: 1. konkretų daiktą, kaip veiksmo iš kur nors padarinį: išauga, išbėra, išdauba, išdroža, išėma, išgrauža, iškarpa, išvyka, išnaša, ištrauka, išvarta. 2. kokį nors atlikusį, netinkamą, prastą daiktą: išbarstos, išgraibos, išdėvos, išdraikos, išėdos, išmatos, išdėkis, išpera, išrūgos, išspaudos. 3. vėlyvą laiką kurios nors paros dalies atžvilgiu: išaušriai, išnakčiai, išpiečiai. 4. abstrakčias sąvokas, susijusias su išėjimu iš kur nors: išeitis, išimtis, išlyga, išpuolis, iššūkis, išvada. III. su būdvardžiais žymi gausumą, gerumą kokios nors ypatybės, susijusios su išėjimu iš ko nors vidaus: išaugus, išdavus, iškalbus, išprašus, išardus, išraiškus, išrankus. IV. su veiksmažodžiais, daiktavardžiais, būdvardžiais, gaunančiais įvairias reikšmes: ištekti, išsitekti, ištikti, išduoti, išmanyti, ištrūkti, išsižadėti; išmintis, išdaiga, išvaizda; išdidus, išilgas, ištisas, išsamus, išdrikas.